Atsparumas insulinui (sumažėjęs jautrumas insulinui) pasireiškia 50–70 % moterų, sergančių PKS, neatsižvelgiant į jų svorį. Atsparumas insulinui mažina ląstelių gebėjimą normaliai apdoroti gliukozę, todėl kraujyje kaupiasi gliukozė (hiperglikemija). Tokiu atveju organizmas pradeda gaminti daugiau insulino, todėl padidėja insulino kiekis (hiperinsulinemija).
Insulinas – tai hormonas, atliekantis keletą skirtingų funkcijų, turinčių įtakos angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitai.
Kasos gaminamas insulinas daugiausia priklauso nuo gliukozės kiekio kraujyje.
Esant didelei gliukozės koncentracijai kraujyje, padidėja insulino sekrecija, o kai gliukozės kiekis kraujyje sumažėja, insulino gamyba sumažėja.
Insulinas atlieka savo funkciją prisijungdamas prie specifinio receptoriaus ląstelės membranoje. Taigi, insulinas netiesiogiai kontroliuoja viduląstelinį medžiagų apykaitos mechanizmą, tačiau jam nereikia prasiskverbti į ląstelę.
Pagrindinis viduląstelinio signalo perdavimo ir insulino receptorių veikimo komponentas yra mioinozitolis, veiklioji Miofolic vaisto medžiaga.
Atsparumas insulinui pasireiškia sumažėjusiu insulino veiksmingumu, pavyzdžiui, raumenyse ir riebaliniame audinyje.
Nors atsparumas insulinui nėra vienas iš trijų PKS diagnostikos kriterijų, gliukozės kiekio kraujyje, insulino kiekio nevalgius ir lytinius hormonus surišančio globulino (SHBG) nustatymas gali padėti nustatyti jautrumo insulinui pokyčius. Insulinas mažina SHBG sintezę. Pagrindinė SHBG (lytinius hormonus surišančio globulino) funkcija – mažinti lytinių hormonų, įskaitant testosteroną, perteklių, todėl SHBG trūkumas gali lemti didelį cirkuliuojančio testosterono kiekį.
Nors PKS priežastis nėra tiksliai žinoma, hiperinsulinemija paprastai vaidina pagrindinį vaidmenį jai išsivystyti.
Miofolic vartojimas padeda atkurti jautrumą insulinui ir normalizuoja medžiagų apykaitos procesus organizme, todėl padeda kontroliuoti svorį.
